Jahovos liudytojų keliamas pavojus (3)
Antroje straipsnio dalyje supratę iš kur kyla Jahovos liudytojų pavadinimas, dabar pažvelkime jų į doktriną.
Doktrina Jahovos liudytojų skelbiamas mokymas kyla iš jų Biblijos klaidingo interpretavimo. Doktrinos, kurią jie vadina „tiesa“, turinys kyla iš Centrinės kolegijos mokymo. Pastaroji pateikia gana pažodinį Biblijos aiškinimą, sumišusį su alegoriniais komentarais, daugiausia (bet ne tik) susijusiais su Danieliaus ir Apreiškimo Jonui knygomis. Judėjimas tvirtina, kad be jo pagalbos neįmanoma iki galo suprasti Biblijos. Judėjimas savo aiškinimus beatodairiškai pateikia kaip „biblinius“ arba „pagrįstus Šventuoju Raštu. Nors kiekvienas Jehovos liudytojas raginamas kasdien skaityti ir studijuoti Bibliją, niekam neleidžiama nukrypti nuo oficialaus aiškinimo, nes gresia apkaltinimas apostazija ir ekskomunika. Savo Biblijos vertimą jie pavadino „Naujojo pasaulio“ vertimas. Tiek iš jo teksto, tiek iš judėjimo raštuose pateiktų komentarų matyti, kad jis yra tendencingas ir suklastotas taip, kad propaguotų judėjimo doktriną ir praktiką. Klastotės apima Jėzaus mirtį, prisikėlimą, žmogaus sampratą, sielos nemirtingumą, taip pat tokias tikroves kaip nuodėmę, mirtį, išganymą, amžinąjį gyvenimą, laikų pabaigą, bet svarbiausia jie siekia sunaikinti pačią krikščioniško tikėjimo šerdį – Švč. Trejybę, į kurią dabar pažvelgsime iš arčiau. Jie neigia Jėzaus Kristaus mūsų Viešpaties dieviškumą Jahovos liudytojai teigia: „Biblijoje rašoma, kad jis yra Dievo pirmagimis Sūnus, kitaip tariant, kad jis buvo sukurtas anksčiau už kitus Dievo šeimą sudarančius sūnus. Jis taip pat yra vienintelis Dievo Sūnus, t. y. vienintelis sūnus, kurį tiesiogiai sukūrė Jehova-Dievas, o visi kiti dalykai atsirado per jį; jis yra vyriausiasis Dievo atstovas“. „Žodis buvo kunigaikštis, išaukštintas virš visų kitų kūrinių. Kaip toks jis vadinamas Mykolu; jis yra tarsi arkangelas, kurį pasamdė Amžinasis“. „Jei Jėzus yra Aukščiausiojo Sūnus ir Dievo Sūnus, kaip jis pats gali būti Aukščiausiasis Dievas? Tai neįmanoma! ... Jėzus nebuvo žemiškojo ir dvasinio, kūno ir dvasios sąjunga. Jis – tiesiog žmogus“. Taigi, Jahovos liudytojams, kaip ir visiems kitiems krikščionims, Jėzus yra Dievo Sūnus, tačiau Jis jiems nėra Dievas. Dievas Tėvas yra Jehova, vardas, kuriuo Jis vadinamas Senajame Testamente. Jehova savo Sūnaus, danguje vadinamo Emanueliu arba arkangelu Mykolu, gyvybę perkėlė į žydų mergelės Marijos įsčias, kad Jis galėtų gimti kaip žmogus Jėzus Kristus. Užtenka pažvelgti į vieną Šv. Rašto vietą, kurią jie suklastojo, kad panaikintų Jėzaus Kristaus dieviškumą. Jų verstoje Biblijoje Evangelijos pagal Joną prologe skaitome: „Pradžioje buvo Žodis, Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo dievas“ (Jn 1, 1). Prie žodžio „dievas“ dar randama žvaigždutė, kuri paaiškina, kad galima šį žodį suprasti „dieviška esybė“. Atidžiai skaitant „Naujojo pasaulio“ Biblijos vertimą, pasimato, kad jie suklastojo visas vietas, kurios kalba apie Kristaus dievystę, vienur prideda naujų žodžių, kitur vienus pakeičia kitais, dar kitur tyčia klaidingai išverčia, iškraipo, pakeičia veiksmažodžių laiką ir tt.., šitaip parodydami, kad Jėzus Kristus jiems tėra ypatingas žmogus, aukščiausio laipsnio angelas. Tuo tarpu Nikėjos – Konstantinopolio tikėjimo išpažinime teigiama: „Tikiu į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo: Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo; gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu“. Šiems teiginiams yra aiškus biblinis pagrindas, kurį taip pat iškraipė Jehovos liudytojai. Paminėkime dvi vietas: Laiške Titui apaštalas Paulius teigia: „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo“ (Tit 2, 11-13). Apaštalas Jonas savo laiške teigia: „Dar mes žinome, kad Dievo Sūnus yra atėjęs ir suteikęs mums nuovokos, kad pažintume Tikrąjį. Ir mes esame Tikrajame – jo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Šitas yra tikrasis Dievas ir amžinasis gyvenimas“ (1 Jn 5, 20). Jie neigia Šventosios Dvasios asmeniškumą ir dieviškumą Štai kaip jie ją pristato: „Šventoji dvasia yra veikli Dievo jėga, o ne asmuo. Eilutėse, kuriose minimi Tėvas, Sūnus ir šventoji dvasia, nesakoma, kad jie yra lygūs, bendrai amžini ar vienas Dievas“ . „Kalbant apie šventąją dvasią, ji nėra asmuo, bet nematoma Dievo kūrėjiška jėga, kuria Dievas vykdo savo šventąją valią ir savo darbą... Nustatytas skirtumas tarp visagalio Viešpaties Dievo, sėdinčio soste, ir jo Kristaus, Avinėlio; niekur su jais nesiejama šventoji dvasia“. Mes pirmiausia pastebime, kad žodžiai Šventoji Dvasia visur rašoma mažąja raide. Taip ji rašoma ir jų Biblijoje. Ji jiems – ne asmuo, ne Dievas, o tik Dievo kūrėjiška jėga. Tiesa, kad Raštai nepavadina Šventosios Dvasios „asmeniu“. Tačiau jie parodo, kad ji veikia kaip asmuo. „Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą..“ (Lk 4, 1). Raštai aiškiai nepasako, kad Šventoji Dvasia yra Dievas, tačiau parodo, kad, būdama santykyje su Tėvu ir Sūnumi, ji atlieka šių dieviškų Asmenų darbą. Iš Jos darbų ir ypač iš Jos santykio su Tėvu ir Sūnumi pasimato jos asmeninis pobūdis ir atveria galimybę suvokti jos asmeninį dieviškumą, tik dar nepasimato jos amžinosios egzistencijos galimybė. „Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes. Kuris žmogus žino kas yra žmoguje, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir to, kas yra Dieve nežino niekas, tik Dievo Dvasia.“ (1 Kor 2, 10–12). Raštas domisi ne tiek Šventosios Dvasios prigimtimi, kiek tuo, ką ji daro ir apie jos veiklos santykius su Tėvu ir Sūnumi bei su tikinčiaisiais. Susidūrus su erezijomis Bažnyčiai reikėjo laiko dogmatiškai patvirtinti ir apibrėžti Šventosios Dvasios asmeniškumą ir dievystę. Konstantinopolio I susirinkimas (381) jau aiškiai teigia, kad Šventoji Dvasia yra Švenčiausiosios Trejybės trečiasis dieviškasis Asmuo, garbinamas ir šlovinamas kartu su Dievu Tėvu ir Dievu Sūnumi. Šventoji Dvasia yra vienos prigimties kaip Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus, jiems lygi asmeniniu orumu, kartu su Tėvu ir Sūnumi sudaro vienintelę dieviškąją substanciją. Jie neigia Švč. Trejybės dogmą Jie teigia: „Trejybė yra mitologinės kilmės; ją mėgo babiloniečiai, egiptiečiai ir Indijos tautos. Tai miglota teorija, kurią propaguoja Šėtonas“. Tiesa, kad formulės, kuriomis Bažnyčia pamažu išreiškė ir apibrėžė savo tikėjimą Švč. Trejybe nėra apreikštos Naujajame Testamente, jame nėra ir žodžio „Trejybė“. Naujajame Testamente atskleidžiami aiškiai, bet fragmentiškai Trys Asmenys – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, jie skiriasi vienas nuo kito ir kiekvienas jų yra Dievas, tačiau šis atskleidimas aiškiai nepasako, kaip šie Asmenys yra vienas ir kartu triasmenis Dievas. Sūnaus dievystė patvirtinama, bet lieka neapibrėžta Dievo Tėvo atžvilgiu. Lieka apibrėžti ypač Šventosios Dvasios dievystę ir tai, kaip ji kyla iš Dievo ir ir kuo ji skiriasi nuo dieviškojo Žodžio (Logo) kilsmo, kaip ji yra vienos prigimties su Tėvu ir Sūnumi. Nepaisant šių neaiškumų, garsus prancūzų teologas Nicolasas teigia, kad „Trejybės dogma“ yra jau apreikštos tikrovės išskleidimas. Todėl Trejybės dogmą reikia laikyti apreikšta ta prasme, kad visi ją sudarantys elementai yra apreikšti dėmenys (Synthèse dogmatique. De la Trinité à la Trinité, Fribourg – Paris, 1985, p. 57–59). Trinitarinė dogma galutinai suformuluota Nikėjos I susirinkime (325) ir Konstantinopolio I susirinkime (381), ji išpažįstama Nikėjos‑Konstantinopolio tikėjimo formulėje (Credo). Nikėjos I susirinkimas išpažino, kad Sūnus yra vienos prigimties su Tėvu (gr. homousios, lot. consubstantialis). Konstantinopolio I susirinkimas, išlaikydamas Nikėjos formuluotę, išpažino Šventosios Dvasios, kylančios iš Tėvo ir Sūnaus, dieviškumą. Švenčiausioji Trejybė, pirmoji ir svarbiausia krikščionybės dogma, skelbia, kad yra vienas Dievas trijuose Asmenyse: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Jie yra vienodai amžini ir lygūs. Trys dieviškieji Asmenys yra vienas Dievas, realiai skiriasi santykiais vienas kito atžvilgiu: Tėvas gimdo Sūnų, Sūnus gimsta iš Tėvo, Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus. Švenčiausiosios Trejybės slėpinys yra visų kitų tikėjimo slėpinių šaltinis. Skaitykite ketvirtąją dalį: Tapatumas, veikla ir išvados Nuotrauka: https://www.thenivbible.com Diak. Lukas Skroblas |
