Jahovos liudytojų keliamas pavojus (4)
Praėjusioje straipsnio dalyje aptarę kai kuriuos Jahovos liudytojų doktrinos elementus, dabar pažvelksime į kai kuriuos jų tapatumo bruožus ir padarysime išvadas.
Tapatumas Apžvelgdami šio judėjimo tapatumą, tarp daugelio kitų, paliesime tik kelias sritis: protestantizmui artimą mentalitetą, prozelitizmą, socialinį atskirtumą, sektantišką pobūdį ir ryšį su masonerija. Artimi protestantiškam mentalitetui: Istorine ir sociologine prasme Jehovos liudytojai gali būti iš dalies tapatinami su kraštutinių pažiūrų protestantais: savo įsitikinimuose tikėjimo ir krikščioniškojo gyvenimo klausimais sistemingai remiasi Biblija, atmeta popiežiaus instituciją, Marijos ir šventųjų kultą, lotynišką kryžių. Tačiau, kitaip nei protestantai, kaip matėme, jie neigia Jėzaus dievystę, Šv. Dvasios asmeniškumą ir dievystę ir atmeta Švč. Trejybės dogmą. Jų praktika grindžiama šiais elementais: asmeninis pamaldumas, individualios Biblijos studijos, kolektyvinių papročių laikymasis, reguliarus dalyvavimas kassavaitinėse pamaldose, centrinė vieta pamokslavimui (iš sakyklos ir sistemingai einant nuo durų iki durų) suaugusiųjų krikštas panardinimu, visiškai atmetama dvasininkija, sutvirtinimas, net Viešpaties vakariene. Pastaroji, tiesa, švenčiama kartą per metus Nisano 14-ąją pagal žydų kalendorių (kilnojamoji šventė) kaip Kristaus kančios atminimas pagal cvingliškąją tradiciją, kuri atmeta esmėkaitą (duona ir vynas nevirsta Kristaus Kūnu ir Krauju). Jehovos liudytojai niekada nesimeldžia Jėzui. Jie jo negarbina ir laiko jį angelu. Jie meldžiasi tik Jehovai. O Šventoji Dvasia jiems, kaip minėta, yra tik Dievo „veiklioji jėga“. Prozelitizmas. Pamokslavimą Jehovos liudytojai laiko išgelbėjimo darbu. Kadangi jie tiki, kad mūsų pasaulio pabaiga labai arti, jiems būtina perspėti savo amžininkus ne tik iš meilės artimui, bet ir siekiant išvengti taip vadinamos „kraujo skolos“. Tai pagrindinė jų veikla. Jie tai daro įvairiais būdais: vaikščioja nuo durų iki durų, skambina telefonu, iškleidžia savo leidinius ir kalbina praeivius gatvėse, net turguose. Nuo Knorro laikų misionieriavimas organizuojamas sistemingai, kiekviena bendruomenė atsakinga už tam tikrą geografinę teritoriją, kad kiekvienas namų ūkis būtų įspėtas bent kartą. Jehovos liudytojai privalo kas mėnesį pildyti „pamokslavimo ataskaitą“. Socialinis atskirtumas. Jehovos liudytojai raginami laikytis „atskirai nuo pasaulio“, kurį jie laiko blogiu ir kuriam lemta greitai išnykti. Toks atsiskyrimas reiškia, kad santykiai su ne liudytojais, net su artimais giminaičiais, yra minimalūs. Jehovos liudytojas, kuris laikosi „Sargybos bokšto“ draugijos patarimų, nebendrauja su ne Jehovos liudytojais. Be to, Jehovos liudytojai nešvenčia gimtadienių, religinių švenčių, tokių kaip Kalėdos, Velykos, patriotinių švenčių, Naujųjų metų. Kas savaitę skiriant laiko susirinkimams ir pasiruošimui, taip pat su pamokslavimu susijusiai veiklai, Jehovos liudytojams bet kuriuo atveju lieka mažai laiko laisvalaikiui. Be to, jie skatinami atsisakyti ilgų studijų ar pasaulietinės karjeros, kad galėtų „visiškai atsiduoti Jehovai“. Judėjimas iš principo atmeta bet kokius kompromisus su politinėmis sistemomis militarizmo ir patriotizmo klausimais. Jo nariai save laiko neutraliais. Sektantiškas pobūdis. Juridiniu požiūriu, Jehovos liudytojų judėjimo negalima pavadinti sekta. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų demokratinių valstybių – tai teisėtai įregistruota ir veikianti religinė bendrija, siekianti valstybinio pripažinimo. Tačiau sociologine prasme jai būdingi visi sektantiški bruožai, kaip antai, savanoriška narystė, narystė suteikiama pagal nuopelnus, išskirtinumas (jos nariai laikosi atskirai, mano esantys išskirtiniai, viršesni), tikinčiųjų deklaruojamas asmeninio tobulumo idealas, nėra dvasininkų, o tik pasauliečiai, kovinis įsipareigojimas, gyvenimas, kurio centre yra Jehovos krikščionybė, atsisakymas kompromisų. Ryšys su masonerija[1]. Jehovos liudytojai savo leidiniuose smerkia okultizmą ir masoneriją, tačiau tam tikri faktai apie jų įkūrėją Charlesą Taze Raselą kalba patys už save. Vienoje savo kalboje Raselas teigė, kad turėjo priėjimą prie didžiausių ložių. Keista, bet dauguma pirmųjų Jehovos liudytojų susirinkimų vyko masonų šventyklose arba susijusiose slaptose draugijose. Masoniškas tamplierių riterių simbolis pasirodė ant „Sargybos bokšto“ viršelio. Visų pirma keliose Jehovos liudytojų knygose yra dar vienas okultinis simbolis, kurio buvimas nepaaiškintas: „Sparnuotasis saulės diskas“. Šį simbolį naudoja 33-iojo laipsnio (aukščiausio laipsnio) masonai ir tik jie žino jo reikšmę. Egipto magijos ritualuose jis kabinamas virš aukuro, nukreiptas į rytus, ir naudojamas silfai (galų ir germanų mitologijoje - oro dvasia) kviesti, prašyti jos apsaugos ir bendradarbiavimo. Keista, kad šis „magiškas“ masonų simbolis pasirodė „krikščionims“ skirtose knygose. Pastoriaus Raselo laidotuvėse, kurios išsamiai aprašytos 1916 m. gruodžio 1 d. angliškoje „Sargybos bokšto“ versijoje, buvo keletas okultinių ir masoniškų simbolių. Čarlzo Taze'o Raselo laidotuvių eiga nebuvo atsitiktinė: 1916 m. gruodžio 1 d. „Sargybos bokšto“ paskelbtame testamente Čarlzas Taze'as Raselas nurodė, kad savo seseriai M. M. Land ir jos dukterims Alisai ir May davė visus nurodymus, kurių norėjo, kad būtų laikomasi. Jo kūno kremavimą ir laidotuves lydėjusios apeigos vyko pagal rozenkreicerių apeigas. Kapinės, kuriose palaidotas Raselas ir pirmieji Jehovos liudytojų draugijos vadovai, dabar yra didžiulio masonų komplekso Pitsburge dalis, ir jų neskiria jokia tvora. Išvados Jahovos liudytojai vadina save krikščionimis, tačiau jų tokiais pavadinti negalima, nes krikščionis yra tas, kuris tiki, kad Jėzus Kristus yra Dievas. Būtent dėl šio bendro tikėjimo katalikai, stačiatikiai ir protestančiai yra vadinami krikščionimis. Jehovos liudytojai netiki, kad Jėzus yra Dievas. Jie aiškiai atmeta krikščionių tikėjimo išpažinimą, nes nepripažįsta žmogumi tapusio Dievo įsikūnijimo slėpinio. Jehovos liudytojų atliktas „Naujojo pasaulio“ vertimas negali būti laikomas Dievo žodžiu, nes jis iškraipė apreikštą tiesą. Tai Biblijos parodija! Jehovos liudytojai ragina skaitytojus stoti į jų organizaciją, kad būtų išgelbėti, užuot skatinę juos tikėti į Viešpatį Jėzų, vienintelį Gelbėtoją. Patrauktas į jų pusę krikščionis išstato į pavojų savo išganymą. Jam reikia rinktis: būti Jahovos ar Jėzaus liudytoju. Jie sako, kad turime ruoštis pasaulio pabaigai. Taip, Jėzus pasakė: „Dangus ir žemė praeis“. Jis taip pat paskelbė apie savo šlovingą atėjimą laikų pabaigoje. Toks yra mūsų krikščioniškasis tikėjimas. Tačiau Jahovos liudytojai susitelkia tik į kelias Apreiškimo Jonui ištraukas, kurias klaidingai interpretuoja, nekreipdami dėmesio į kitus Jėzaus žodžius. Jie tai paverčia pagrindiniu ir įkyriu savo doktrinos elementu. Jie nuolat skelbia sensacingus datų pranešimus (garsiausi - 1914 ir 1975 m.), kurie, žinoma, visada paneigiami. Jėzus pasakė, kad mes nežinome „nei dienos, nei valandos“ ir kad bet kuriuo atveju Jo Atėjimas bus „staigus“, „kaip žaibas“ perskrosiantis dangų ir visiems matomas. Ir mums tai yra ne priežastis nerimauti, bet viltis! Todėl krikščionis turi ryžtingai atmesti klaidingą Jehovos liudytojų mokymą ir bet kokias pastangas patraukti mus į jų pusę. Taip pat venkime diskutuoti ar ginčytis su jais, nes tai paprastai neduoda vaisių; verčiau drąsiai liudykime savo tikėjimą Jėzumi Kristumi, mūsų Gelbėtoju ir Viešpačiu. „Mylimieji, aš labai norėjau parašyti jums apie bendrąjį mūsų išganymą ir jaučiu reikalą rašyti jums raginimą, kad kovotumėte už tikėjimą, vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems. Mat vogčiomis įsiskverbė tarp jūsų žmonių, kuriems nuo seno surašytas toks kaltinimas: jie bedieviai, nes mūsų Dievo malonę iškreipia į palaidumą ir neigia mūsų vienintelį Valdovą ir Viešpatį Jėzų Kristų [...] Bet jūs, mylimieji, statykite save ant savo švenčiausiojo tikėjimo! Melskitės Šventojoje Dvasioje! Išsilaikykite Dievo meilėje, laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo amžinajam gyvenimui“ (Judo 3-4, 20-21). [1] Mes remiamės http://www.info-sectes.org/tj/russel.htm Nuotrauka: https://www.thenivbible.com Diak. Lukas Skroblas |
