Jahovos liudytojų keliamas pavojus (1)
Dažnas yra sutikęs gatvėje ar atvėręs savo namų duris religinės grupės nariams, kurie vadina save Jahovos liudytojais. Šio judėjimo nariai įvairiais būdais platina savo literatūrą, lanko miestus, beldžiasi į kiekvienas duris ir bando žmones įtikinti savo mokslu. Daugeliui, ypač tikinčių krikščionių, kyla klausimas: ar šie žmonės priklauso Jėzaus Kristaus Bažnyčiai? Kaip reaguoti į jų mokymą? Ir ką apskritai apie juos galvoti? Bandydami atsakyti į šiuos klausimus, suskirstysime pristatymą į keturias dalis: 1) Trumpa judėjimo istorija 2) Iš kur kyla pavadinimas „Jahovos liudytojai“? 3) Doktrina; 4) Keli tapatumo, veiklos elementai ir išvados.
Trumpa judėjimo istorija Jahovos liudytojų judėjimą JAV Pensilvanijos valstijoje įkūrė Čarlzas Teizas Raselas (Charles Taze Russell). Užaugo Pensilvanijoje presbiterijonų šeimoje. Vėliau atitolo nuo tradicinio krikščionių tikėjimo. 1870 m. prisidėjo prie atskilusios adventistų grupės Antrieji adventistai[1] (Second adventists). Nuo 1872 m. joje (neturėdamas jokio akad. išsilavinimo) pradėjo vesti Biblijos studijas, pasivadino pastoriumi. Pradėjo skelbtis žinąs Dievo planą visai žmonijai, paliko adventistus ir ėmė veikti atskirai. 1877 m. išleido knygą Trys pasauliai arba Išganymo planas (Three Worlds or Plan of Redemption), kurioje skelbė nuo 1874 m. Jėzų Kristų esant neregimu pavidalu tarp mūsų, kad po to užeisiąs 40 metų truksiantis vadinamasis pjūties metas, po kurio 1914 bus įkurta regima Jėzaus Kristaus karalystė, o visos šio pasaulio karalystės bus sunaikintos. 1879 m. Raselas įsteigė žurnalą Siono sargybos bokštas ir Kristaus dalyvavimo šauklys (Zion’s Watch Tower and Herald of Christ’s Presence). 1881 m. Pittsburghe dalyvavo steigiant Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų draugiją (Watchtower Bible and Tract Society, nuo 1884 m. jos prezidentas). Jam mirus 1916 m., iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios „Sargybos bokšto“ judėjime prasidėjo neramus laikotarpis, kurį ženklino asociacijos vadovo įpėdinystės krizė, Biblijos studentų judėjimo skilimas ir naujos grupės - Jehovos liudytojų - gimimas (1931 m.). Sociologiniuose ir istoriniuose tyrimuose šiuo klausimu šie sukrėtimai vertinami kaip organizacijos persitvarkymas pagal sektantiškumo principą, t. y. jos ilgalaikis pertvarkymas į socialiai uždarą religinės kvalifikacijos asmenų grupę. Šią orientaciją liudija daugybė bruožų, susijusių tiek su Jahovos liudytojų išpažįstama doktrina, tiek su nauja jos narių praktika. Po Raselo judėjimui vadovavo teisėjas Džozefas Franklinas Rezerfordas (Rutherford Joseph Franklin). Būdamas dar produktyvesnis rašytojas nei jo pirmtakas, jis plėtojo savo mokymą. Jam 1914 m. reiškė ne pabaigą, o laiko pabaigos pradžią. Jo pamoksluose Evangelijos „ištikimasis tarnas“ (Mt 24, 45-51 ir Lk 14, 17-23) tapo kolektyvine figūra, pačia Liudytojų organizacija. Naujasis prezidentas nutraukė savo pirmtako, kuris mažai domėjosi pasaulio įvykiais, požiūrį ir įvairiuose leidiniuose skleidė įsitikinimus, nukreiptus prieš to meto bažnytines ir politines institucijas, kurias kaltino velnio valdymu. Dėl jo aršios žinios apie nepaklusnumą valdžiai XX a. trečiajame dešimtmetyje kilo daugybė konfliktų. Be to, pagal jo įgaliojimus judėjimui ir jos skaitytojams buvo patikėta ypatinga misija: nepaliaujamas tiesos skelbimas ir dvasinė kova su susivienijusiomis tamsos jėgomis, kitaip tariant, būti įrankiu Dievo rankose ir informuoti žmoniją apie jo planą ir padėti jį įgyvendinti. Šią dieviškųjų sumanymų perrašymo funkciją vėliau kolektyvizavo visas Jehovos liudytojų judėjimas, kuris 1938 m. pasiskelbė esanti „teokratinė“, t. y. vienintelė Dievo bendravimo pasaulyje priemonė. Naujajai judėjimo vadovybei ištikimi studentai atsiskyrė nuo kitų krikščionių: 1927 m. buvo atsisakyta švęsti Kalėdas, 1930 m. atsisakyta Kryžiaus simbolio, naudoto Raselo laikais, dėl jo tariamo pagoniškumo, o narystė judėjime nuo šiol reiškė ankstesnių religinių ryšių nutraukimą. Šie pokyčiai lėmė didelius perbėgimus: 1917-1921 m. maždaug pusė Raselo šalininkų paliko Biblijos tyrinėtojų judėjimą, kuris suskilo į daugybę mažų grupių. Taigi tie, kurie liko ištikimi Rezerfordo mokymams ir nurodymams, tapo grupe su savitais įsitikinimais ir praktika ir 1931 m. pasivadino Jehovos liudytojais. Iki tol randame, kad jie buvo vadinami biblistais. Jau 1920 m. Džozefas Rezerfordas savo knygoje „Milijonai dabar gyvenančiųjų niekada nemirs“ (Millions Now Living Will Never Die! ) visiškai iš naujo interpretavo Raselo prognozes (ypač 1914 m.), peržiūrėjo esamą skaičiavimo metodą ir paskelbė, kad 1925 m. laukiama „matomos dabartinės daiktų tvarkos pabaigos“. Jis teigė, kad 1914 m. danguje vyko mūšis, iš kurio Šėtonas buvo nuverstas į žemę; iš čia ir visos dabartinės žmonijos nelaimės. Panašiai 1930-aisiais naujasis asociacijos prezidentas ne kartą skelbė apie apokaliptinio etapo pradžią netolimoje ateityje, tačiau šį kartą nenurodydamas datos. Įspėjimo ir budrumo išlaikymo formulės tapo visur sutinkamos „Sargybos bokšto“ draugijos leidžiamoje literatūroje. Jis mirė 1942 m., taip ir nesulaukęs patriarchų, kuriems pastatė namą Kalifornijoje, sugrįžimo. Mirus Džozefui Rezerfordui 1942 m. „Sarbybos bokšto“ draugijos vadovu tapo Nathanas Homeras Knorras. Jis inicijavo judėjimą, pradėjusį didelį misionierišką žygį. Šiuo laikotarpiu pasekėjų skaičius labai išaugo. Apie 1966 m. organizacija, kuri visada mokė, kad Armagedonas[2] neišvengiamas, vėl išdrįso perskaičiuoti datą: šįkart visų dalykų pabaiga 1975 metais. Nors ši data buvo pateikta atsargiau, tikinčiųjų užsidegimas padvigubėjo, todėl sustiprėjo prozelitizmas[3]. Krikštų skaičius, kuris 1960-1966 m. nesikeitė ir vidutiniškai siekė 65 153 per metus, vėliau nuolat augo: nuo 58 904 1966 m. iki 295 073 1975 m. Po 1975 m. Armagedonas neatėjo, kaip buvo prognozuota. Šios prognozės žlugimas sukėlė naują krizę, kurią pagilino Centrinės kolegijos bandymas reguliuoti sutuoktinių seksualinį gyvenimą ir draudimas rūkyti. Iš daugiau kaip 2 milijonų Jehovos liudytojų 1975-1979 m. judėjimą paliko 551 000 žmonių. Ši krizė paveikė ir vadovybę: 1976 m. įvykdyta vidaus reforma didžiąją dalį įgaliojimų suteikė Centrinei kolegijai, o prezidentui teko tik administracinis vaidmuo. Kai 1977 m. Knorras mirė, paskutinis istorinis Jehovos liudytojų judėjimo prezidentas buvo Frederikas Franzas, akademikas, kuris su vertėjų komitetu išvertė Bibliją. Jo sūnėnas Raimondas Franzas, Centrinės kolegijos narys, nesutiko su kai kuriais savo tikinčiųjų mokymais ir praktika, ir atsistatydino, o 1981 m. buvo pašalintas. Vėliau Raimondas Franzas parašė dvi knygas, kuriose aprašė Centrinės kolegijos vidinę veiklą ir jos ekscesus: „Sąžinės krizė“ ir „Krikščioniškosios laisvės paieškos“. Manoma, kad šiandien Jahovos liudytojų pasaulyje priskaičiuojama per 8 milijonus. Taigi, tai gerai organizuotas, pritraukęs daug pasekėjų judėjimas. Lietuvoje Jahovos liudytojai veikia nuo 1912 m. 1934 m. buvo užsiregistruoti kaip Tarptautinė Biblijos tyrinėtojų sąjunga. Nors jų istorija Lietuvoje fragmentiška, tačiau tikrai įrodoma, kad jie veikė ir buvo atpažįstami kaip Jehovos liudytojai sovietmečiu (vadinti jehovistais kaip antitarybinė sekta). Stalino valdymo metais (1951-aisiais) jie buvo tremiami į Irkutsko ir Tomsko sritis. Šiandien organizacija priskiriama naujiesiems religiniams judėjimams. 2001 m. veikė 21 bendrija, priklausė apie 3500 narių, 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis buvo 2 927 nariai. Skaitykite antrąją dalį: Kodėl "Jahovos liudytojai"? [1] Adventistai - protestantų atšaka, skelbianti artėjantį antrąjį atėjimą. [2] Armagedonas Naujame Testamente, Apreiškimo Jonui knygoje 16,16, minima vieta, kur laikų pabaigoje žemės karaliai, vedami tamsos jėgų, kariausią su Dievo pajėgomis. Jahovos liudytojai Armagedonu vadina eschatologinį mūšį, per kurį Jahova įveiksiąs Šėtoną. [3] Prozelitizmas - pastangos patraukti kitus į savo tikybą. Nuotrauka: https://www.istockphoto.com Diak. Lukas Skroblas |
