Kas slypi už veganizmo praktikos?
Šiandien vis dažniau sutinkame žmonių, kurie laikosi specialaus mitybos rėžimo bei vadina save veganais. Veganizmas – gyvenimo būdas, kurio esmė – gyvūninės kilmės produktų, ypač maistui, atsisakymas. Kartais išskiriamos tam tikros veganizmo kategorijos.
Mitybos veganai (arba griežtieji vegetarai) atsisako bet kokių gyvūninės kilmės produktų, ne tik mėsos, bet ir žuvies, kiaušinių, želatinos, pieno produktų, medaus bei kitų gyvūninės kilmės produktų. Etiniais veganais vadinami asmenys, kurie ne tik laikosi veganiškos mitybos, bet veganizmo filosofiją taiko ir kitose gyvenimo srityse, priešinasi gyvūnų panaudojimui bet kokiais tikslais. Jie nenešioja rūbų iš odos, kailių, šilko, pūkų; pasisako prieš eksperimentus su gyvūnais bei gyvūnų naudojimą pramogoms (cirkų, zoologijos sodų lankymo ir kt.). Veganų tikslas – vengti bet kokio žiauraus elgesio su gyvūnais ir jų išnaudojimo, jaučiant didelę pagarbą visoms gyvoms būtybėms, pripažįstant jų teises, laikantis gėrio, užuojautos, sąžiningumo gyvūnų atžvilgiu. Iš pirmo žvilgsnio tikslas kilnus, tačiau mums svarbu suprasti, kas už jo slypi. Gary Francione'as, amerikiečių teisininkas ir filosofas, sukūręs gyvūnų teisių teoriją, mano, kad gyvūnai yra tikslas patys savyje, o ši teorija iš tiesų sukelia „gilią revoliuciją“ žmogaus sieloje. Deja, tai ne krikščioniška revoliucija. Peter Singer: „Gyvūnų išlaisvinimas“ Veganizmo plėtotei itin svarbų postūmį suteikė 1975 m. pasirodžiusi australų filosofo Peterio Singerio knyga „Gyvūnų išlaisvinimas“, kurioje autorius pasmerkė homo sapiens tironiją gyvūnų atžvilgiu. Ši studija surinko argumentus ir suteikė nuoseklų pavidalą gyvūnų išlaisvinimo judėjimui. 
Gimęs patriotiškoje, kepsnius mėgstančioje Australijoje, pats Singeris atsivertė į gyvūnų teisių gynėjus Oksfordo universiteto kavinėje, kai keli anglų doktorantai atsisakė mėsos padažo, motyvuodami tuo, kad žudyti gyvūnus yra neteisinga. Singeris buvo nustebęs, o paskui susižavėjęs. Per du mėnesius Singeris, tuo metu Oksfordo filosofijos doktorantas, ir jo žmona Renata atsivertė į vegetarizmą, o vėliau į veganizmą - atsisakė pieno produktų, vilnos ar odos.
Kaip politinis traktatas, „Gyvūnų išlaisvinimas“ turėjo didžiulę įtaką. Jo buvo parduota pusė milijono egzempliorių ir jis tapo gyvūnų išlaisvinimo judėjimo biblija. Kiekvieną kartą, kai sutinki kovojantį veganą ar vegetarą, sutinki Peterio Singerio mokinį. Jo idėjos kasdien skamba prie milijono pietų stalų. Ši knyga 2020 m. išleista ir lietuvių kalba. Šiuo leidimu ir remsimės, pristatydami Singerio teorijas. Pridurkime, kad amerikiečių filosofui, gyvūnų teisių teoretikui Tomui Reganui išleidus knygą The Case for Animal Rights, gyvūnų išlaisvinimo judėjimas tapo gyvūnų teisių judėjimu. Vertingi gyvūnai yra teisių subjektai, sako Reganas. Jam būtybės, galinčios gyventi geresnį ar blogesnį gyvenimą arba bent jau gerą gyvenimą, yra vertos būti teisių subjektais. Todėl jos visos yra teisių subjektai. Kadangi gyvūnai, ne tik žmonės, gali jausti, žmogaus teisės turi būti taikomos ir gyvūnams. Hierarchijos logika tarp žmogaus ir gyvūno Daugelį amžių buvo sutartinai teigiama: tarp žmonių ir gyvūnų (ir apskritai visos likusios visatos) yra prigimties skirtumas. Dar daugiau, šis skirtumas yra hierarchija: žmogus yra viršesnis už gyvūnus (ir apskritai už gamtą: augalus, mineralus). Šis hierarchinis skirtumas įgauna įvairias formas: ontologinę (tik žmogus yra būties ganytojas), antropologinę (tik žmogus apdovanotas kalba ir protu; tik žmogui būdinga nemirtinga siela); teisinę (tik žmogus yra teisių ir pareigų subjektas); mokslinę (tik žmogui būdinga taip stipriai išsivysčiusi galvos smegenų žievė); teologinę (tik žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą) ir t. t. Įvairiais istorijos laikotarpiais - senovės, krikščionybės ir šiuolaikinės istorijos - ši tezė taip pat įgavo skirtingas formas. Graikams, pavyzdžiui, Aristoteliui, žmogus yra kosmoso dalis, neatskiriama gamtos dalis; su gyvūnais jis dalijasi kūnu, fiziologiniu gyvenimu, jautriu gyvenimu. Kad ir koks didelis būtų šis ekologinis ir ontologinis tęstinumas, vis dėlto žmogus dvasiškai pranašesnis už gyvūną. Bažnyčios Tėvai, o vėliau ir viduramžių mokytojai buvo graikiškosios minties paveldėtojai, pabrėžiantys hierarchiją tęstinume. Jie taip pat rėmėsi Šventuoju Raštu, kuris žmogų iškelia į sukurtojo pasaulio centrą. Dėl sukurtumo pagal Dievo paveikslą ir panašumą, jam paskiria pirmąją vietą (plg. Pradžios 1, 26). Labai anksti netrūko reakcijų į šią hierarchijos logiką, tačiau jų visada buvo mažuma. Lygybės principas Pastaraisiais dešimtmečiais pasigirdo balsų ir veiksmų, kuriais skatinama visiškai priešinga logika, dedanti lygybės ženklą tarp žmogaus ir gyvūno, o tam tikrais atvejais gyvūnų vertę iškeldami aukščiau žmogaus vertės. Šią logiką aptinkame Peterio Singerio knygos „Gyvūnų išlaisvinimas“ pirmame skyriuje, kurį dabar pristatysime. Visų pirma į akis krenta įdomi detalė: neretai mąstytojas tiek žmones, tiek gyvūnus pavadina „gyvūnais“, tik pirmieji yra „žmogiški gyvūnai“, o antrieji „nežmogiški gyvūnai“. 
Tai tiesioginis bandymas naikinti nusistovėjusią hierarchijos logiką. Singeris be abejo remiasi Darwino teorija, vėliau savo knygoje teigdamas:
„Priėmus bendrą evoliucijos teoriją [...] žmonės dabar žinojo, kad jie – ne koks nors ypatingas Dievo kūrinys, sukurtas pagal dieviškąjį paveikslą ir neturintis nieko bendra su gyvūnais; žmonės įsisąmonino, kad patys yra gyvūnai“ (psl. 286). Ir priduria: „Tik tie, kas mieliau renkasi religinį tikėjimą, o ne sveiku protu ir faktais paremtą požiūrį, gali toliau manyti, kad žmonių rūšis yra ypatinga visos Visatos numylėtinė, kad kiti gyvūnai sukurti tam, kad turėtume, ką valgyti, ar kad turime dievišką leidimą juos valdyti ir žudyti“ (psl. 287). Plėtodamas savo teoriją, Australų filosofas iš esmės remiasi Jeremy Benthamu, reformuotos utilitaristinės moralinės filosofijos mokyklos pradininku. Utilitarizmas, priminkime, yra filosofijos kryptis, teigianti, kad veiksmų gerumas ar blogumas turi būti vertinamas pagal tų veiksmų padarinių naudą (suteikiamą laimę) asmeniui ir visai žmonijai. Singeris pacituoja Benthamą: „Kiekvienas turi būti skaičiuojamas kaip vienas, ir nė vienas – kaip daugiau nei vienas“ ir padaro išvadą: „Mąstant apie kokį nors veiksmą, būtina atsižvelgti į interesus kiekvienos būtybės, kuriai šis veiksmas padarys įtaką, ir šiems interesams turi būti suteiktas toks pat svoris kaip bet kokios kitos būtybės interesams“ (psl. 41-42). Siekdamas šį teiginį išplėsti ir į gyvūnų sritį, Singeris cituoja kitą Benthamo mintį: Gali ateiti diena, kai visi kiti gyvi padarai įgis tas teises, kurių netekti galėjo tik atsidūrę tironijos gniaužtuose. Prancūzai jau suprato, kad odos tamsumas nėra priežastis be jokio atlygio atiduoti žmogų kankintojo kaprizams. Galbūt vieną dieną pripažinsime, kad kojų skaičius, kūno plaukuotumas ar slankstelių už kryžkaulio kiekis taip pat nėra pakankama priežastis pasmerkti juslią būtybę tokiam pat likimui. Kokie dar veiksniai gali nubrėžti neperžengiamą ribą tarp žmonių ir kitų gyvūnų? Galbūt geba protauti ar geba kalbėti? Tačiau suaugęs arklys ar šuo yra nelyginamai racionalesnis, taip pat daug iškalbingesnis gyvūnas nei prieš dieną, savaitę ar net mėnesį gimęs kūdikis. Bet kas iš to, net jeigu būtų kitaip? Klausimas ne tas, ar gyvūnai geba protauti ar kalbėti. Svarbiausias klausimas, ar jie gali patirti kančias? (psl. 44). Ir štai Singeris pasiremia šiuo paskutiniu sakiniu bei teigia, kad gebėjimas kentėti yra esminė charakteristika, suteikianti būtybei teisę į vienodą rūpestį. Šią mintį dar sustiprina kitu Benthamo teiginiu, kur pastarasis tvirtina, jog „prigimtinės teisės yra nesąmonė“. Kitaip tariant, žmogus neturi jokių prigimtinių teisių į viršenybę gyvūnų atžvilgiu. Australų mąstytojas jau gali teigti, kad tikrasis moralinio argumentavimo svoris paremtas ne teisių egzistavimo faktu, o galimybe kentėti ir jausti laimę: Jeigu būtybė kenčia, neįmanomas joks moralinis pasiteisinimas, kuris mus išvaduotų nuo atsakomybės atsižvelgti į šią kančią. Kad ir kokia būtų būtybės prigimtis, lygybės principas reikalauja, kad į šią kančią būtų atsižvelgta tiek pat, kiek į panašias – bent jau apytikriai jas vertinant – bet kokios kitos būtybės kančias. Jeigu esybė nesugeba kentėti ar patirti pasitenkinimo bei laimės, atsižvelgti į jos interesus nėra prasmės. Taigi juslumo [...] riba yra vienintelė pateisinama rūpesčio kitų interesais riba (psl. 46). Tačiau Singeris nutyli, kad Benthamas nemanė, jog gyvūnams sukeliamas skausmas juos naudojant nusveria naudą, kurią gauna žmonės. Benthamas pateisino gyvūnų auginimą ir žudymą dėl maisto ar kitoms reikmėms; manė, jog medžioklė yra naudinga gyvūnams, nes žmogaus sukeliama mirtis yra švelnesnė nei patiriama gamtoje. Kad sustiprintų visų kūrinių lygybės principą, Singeris iš anglų rašytojo, psichologo ir gyvūnų teisių gynėjo Richardo Ryderio pasiskolino sąvoką „rūšizmas“ ir ją paaiškina: Tai išankstinis nusistatymas ar šališka pozicija savo rūšies naudai, kai kitų rūšių nariai statomi į žemesnę padėtį (psl. 43). Įdomu pastebėti, kad ši sąvoka atsiranda kiekvieno šiandien kovojančio vegano lūpose. Rūšizmą Singeris analogiškai lygina su rasizmu ir seksizmu: Akivaizdu, esminiai [...] prieštaravimai rasizmui ir seksizmui vienodai galioja ir rūšizmui. Jeigu aukštesnis intelektas nesuteikia vienam žmogui teisės naudotis kitais žmonėmis tenkinant savo reikmes, kodėl aukštesnis intelektas turėtų suteikti žmonėms teisę tuo pačiu tikslu išnaudoti nežmogiškus gyvūnus? (psl. 43-44). Kiek vėliau jis užsipuola krikščionišką žmogaus gyvybės sampratą: Įstitikinimas, kad žmogaus gyvybė yra šventa ir neliečiama – viena rūšizmo apraiškų. (psl. 57) Šią rūšizmo kritiką jis stumia tolyn ir, pasiremdamas utilitaristine mąstysena, visiškai apverčia aukštyn kojom žmogaus gyvenimo vertės sampratą: „Net ir intensyviausiai slaugomi kai kurie protiškai atsilikę kūdikiai niekada nepasieks paprasčiausio šuns intelekto lygmens [...] nuo gyvūno šį kūdikį skiria vienintelis dalykas: kad jis biologiškai yra homo sapiens rūšies narys, o apie šimpanzes, šunis ir kates to pasakyti negalima. Tačiau vien šiuo skirtumu grįsti kūdikio teisę gyventi [...] yra grynų gryniausias rūšizmas“ (psl. 58) Taigi, Singerio nuomone, turime atmesti rūšizmą. Kas tuomet įvyks? Vienodai vertinsime visų būtybių gyvybę, o tam tikrais atvejais gyvūnų gyvybė bus vertesnė už žmogaus gyvybę: „Paprastai šitai reikš, kad iškilus būtinybei rinktis, gelbėti žmogaus ar kokio kito gyvūno gyvybę, turėtume gelbėti žmogų; tačiau kai kuriais išskirtiniais atvejais mums teisingiau būtų priimti priešingą sprendimą, jei, sakykime, tas konkretus žmogus neturi normaliam žmogui būdingų savybių. Taigi šis požiūris nėra rūšistinis“ (psl. 61). Jei žmogui stinga įprastų savybių, nebegalima tvirtinti, kad jų gyvenimas visada yra vertingesnis už kitų gyvūnų gyvenimą. (psl. 61). Iš šių Singerio teorijų seka: Turime laikytis lygybės principo vertinant visų gyvų būtybių gyvybę. Neegzistuoja jokios prigimtinės teisės. Bet kokios būtybės gyvenimo vertė turi tik vieną matą – savybes. Singeris sutinka, kad visas funkcijas turintis žmogus yra aukštesnis už gyvūną. Tačiau jei žmogus neturi reikiamų savybių, pvz. yra protiškai atsilikęs, visiškai nusenęs ar vienerių metų nesulaukęs kūdikis, juolab esantis motinos įsčiose, šis žmogus nėra vertesnis už visas savybes turintį gyvūną. Vadinasi, šis žmogus dar nėra arba nebėra asmuo. Savo kitoje knygoje „Praktinė etika“ jis tvirtina: Todėl kūdikių žudymas negali būti prilyginamas normalių žmonių ar kitų sąmoningų būtybių žudymui. Joks kūdikis - neįgalus ar ne - neturi tokios pat tvirtos teisės į gyvybę kaip būtybės, galinčios suvokti save kaip atskirus laike egzistuojančius subjektus. Singeris teigia, kad nėštumą nutraukti leistina, nes žmogaus embrionas dar nesugeba kentėti, neturi sąmonės, interesų. Šie žmonės dar nėra asmenys. Jis užsipuola krikščionybės įtvirtintą mokymą, kad nemirtingą sielą turi netgi naujagimis ir gemalas įsčiose, todėl jų gyvybė yra tiek pat šventa kiek ir suaugusių. 
Pagal šią logiką žmonės ir gyvūnai yra ne hierarchiškai diferencijuoti, bet kitokie. Singeris pradžioje pripažįsta, kad žmonės nuo kitų gyvūnų išties aiškiai skiriasi ir šie skirtumai turėtų lemti jų teisių skirtumus, tačiau tolesnėmis mintimis jis parodo, kad minėtas skirtingumas nėra prigimtinis, jis nėra net laipsnio skirtumas, tai kitoniškumo skirtumas.
Tad štai ši ideologija glūdi už veganizmo praktikos. Kritika Ši ideologija griauna žmogaus gyvybės unikalumą, šventumą ir neliečiamumą, nes paneigia jame gyvenančią dvasinę ir nemirtingą sielą. Štai ką teigia Katalikų Bažnyčios katekizmas apie žmogaus orumą: „Apreikšdamas Tėvo ir jo meilės slėpinį, Kristus [...] pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo kilnumą.“ Žmogus buvo sukurtas pagal Kūrėjo „paveikslą ir panašumą“ Kristuje, kuris yra „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15). Jame, Atpirkėjuje ir Gelbėtojuje, buvo visu pirmykščiu grožiu atkurtas ir Dievo malone sutaurintas Dievo paveikslas, kurį žmoguje buvo sudarkiusi pirmoji nuodėmė. (KBK 1701) Dievo paveikslas yra kiekviename žmoguje. Jį dar paryškina žmonių bendrystė, panaši į dieviškųjų Asmenų tarpusavio vienybę. (KBK 1702) Apdovanotas dvasine ir nemirtinga siela, žmogus yra „vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“. Nuo pat savo prasidėjimo jis yra skirtas amžinajai palaimai. (KBK 1703) Žmogus yra dieviškosios Dvasios šviesos ir galios dalininkas. Protu jis pajėgus suprasti Kūrėjo nustatytą pasaulio tvarką, o valia – pats siekti tikrojo gėrio. Jis tampa tobulas, kai ieško ir myli tai, kas teisinga ir gera. (KBK 1704) Sielą ir dvasines proto bei valios galias turintis žmogus yra apdovanotas laisve, kuri yra „ypatingas Dievo paveikslo žmoguje ženklas“ (KBK 1705) Protu žmogus pažįsta Dievo balsą, kuris jį ragina „daryti gera, bet vengti bloga“. Kiekvienas žmogus įpareigotas laikytis šio įstatymo, kuris girdimas sąžinėje ir įvykdomas mylint Dievą ir artimą. Doras gyvenimas rodo asmens kilnumą. (KBK 1706) Joks šuo ar kiaulė negeba savo protu pažinti šio balso, kuris juos ragintų „daryti gera, bet vengti bloga“. Joks gyvūnas neįpareigotas laikytis šio įstatymo, nes jame jo nėra. Singerio ideologija siekia nuplėšti žmoguje jo dvasios transcendentiškumą. Gyvūnai turi protą, kitaip jie negalėtų orientuoti savo veiksmų. Per jutimus jie gauna informaciją, ją perdirba ir iš to kyla jų į informaciją atsiliepiantis elgesys. Bet tai nėra iš refleksyvaus proto kylantis elgesys. Filosofas Feuerbachas yra pasakęs: „Gyvūnai žino, bet nežino, kad žino“. Jiems nesuteiktas refleksyvus protavimas, jų protavimas neturi transcendentalinės prasmės. Gyvūnai save jaučia, bet neturi savimonės. Jei jie turėtų savimonę, tuomet jiems reikėtų suteikti refleksyvaus protavimo savybę, ir tuomet jie būtų lygūs žmogui. Singeris čia klaidingai sutapatina gyvūnų savęs jautimą ir savimonę. Vien tik žmogus apdovanotas refleksiniu protu, kuris jam suteikia savimonę ir todėl dvasios transcendentiškumą. Refleksyvumas – tai polinkis veikti apgalvotai, kritiškai analizuoti, įsisąmoninti ir įprasminti mąstymo turinį, formas ir prielaidas, dvasinio pasaulio sandarą ir ypatybes. Refleksyvus žmogus gerai suvokia savo paties psichines būsenas ir veiksmus, geba juos kontroliuoti. Iš šio refleksyvumo kyla savimonė. Kai kalbu, pilnai suvokiu, ką sakau, prisimenu, ką sakiau anksčiau ir žinau, ką noriu pasakyti. Kalbu dabar erdvėje ir laike, bet mano mintis yra laisva: žinau, ką praeityje sakiau ir žinau, ką pasakysiu ateityje. Iš čia kyla žmogaus dvasios transcendentiškumas. Ir štai iš šio refleksyvumo kyla kultūra, įvairios mokslo sritys, politika. Jokiam gyvūnui neduota kurti šių tikrovių. Gyvūnai turi protą, valią, jausmingumą, bet šios savybės yra imanentinės, jos nėra transcendentinės. Peteris Singeris, panašu, siekia ištrinti žmogaus ir gyvūno proto veiklos skirtingumą. Jis siekia nubraukti žmogaus dvasios transcendenciją, o kai tai atliekama, tuomet nesunku kurti visokias ideologijas. Viena jo siūlomų – žiūrėti į tai kas bendra abiems gyvūniškoms rūšims: gebėjimą kentėti ir jaustis laimingiems. Kaip jau minėta, filosofas neretai tiek žmones, tiek gyvūnus vadina „gyvūnais“, tik pirmieji yra „žmogiški gyvūnai“, o antrieji „nežmogiški gyvūnai“. Jam tai beveik viena rūšis, turinti dvi variacijas. Vis tik, abiejose rūšyse jis dar įžvelgia skirtumus. Nežmogiškus gyvūnus jis skirsto į turinčius savimonę, asmenis, kaip antai, šimpanzė, šuo ar kiaulė, ir neturinčius savimonės, kurie nėra asmenys. Tai atsispindi šiandienos kovingųjų veganų mąstysenoje. Kai vienas iš jų sudaužė mėsos gaminių parduotuvės vitriną ir žurnalistas jo paklausė, kaip jis vertina savo elgesį, šis atsakė: „Bet aš nenužudžiau jokio asmens! O štai šitie žudo asmenis! Štai, jie pakabinti!“ Žmogiškus gyvūnus Singeris skirsto į turinčius savimonę, asmenis (turinčius visas savybes), ir neturinčius savimonės, ne asmenis, kaip antai, gemalas įsčiose, rimtai protiškai atsilikęs kūdikis ar rimtai nusenęs bei protines savybes praradęs žmogus. Pastarieji turi mažiau vertės už turinčius savimonę nežmoniškus gyvūnus, asmenis, kaip antai kiaulė. Taigi, savimonę turinti kiaulė turi daugiau vertės už protiškai atsilikusį vaiką! Singerio manymu, ne visi asmenys yra žmonės ir tikrai ne visi žmonės yra asmenys. Svarbiausias dalykas Singerio nuomone – mažinti kančias. Todėl pašalinti apsigimusį gemalą ar taikyti eutanaziją protą praradusiam senoliui, vadinasi pašalinti kančią; tai geras veiksmas. Neturinčios savimonės būtybės neturi teisės į gyvenimą. Singeris padaro hierarchiją rūšių viduje ir pasako, kas turi teisę gyventi, o kas ne. Iš kitų jo publikacijų pasimato siekis sumažinti žmogiškų gyvūnų rūšies populiaciją, kuri, girdi, yra plėšrūnė kitų rūšių atžvilgiu. Todėl sterilizacija, abortai ir eutanazija yra leistini. Tai antihumanizmas ir neapykanta žmonių giminei! Tai demoniška! Teigti, kad gyvūnai turi teises, yra šiuolaikinis išradimas, kuriuo siekiama supainioti Dievo sukurtą tvarką. Žmonės privalo rūpintis gyvūnais, tačiau gyvūnai neturi teisės į jokias ypatingas privilegijas, išskyrus tai, kad jie yra Dievo kūriniai. Dievas sukūrė vyrą ir moterį pagal savo paveikslą, iškeldamas juos virš visos kūrinijos ir suteikdamas jiems teisę naudotis žemesniaisiais tvariniais. Ši kūrinijos nelygybė akivaizdi net tarp gyvūnų, kur tarp skirtingų gyvūnų karalysčių, klasių ir rūšių vyrauja hierarchija. Būti krikščioniu reiškia priimti Dievo nustatytą Kūrimo tvarką. Gyvūnai turi būti savo vietoje ir naudojami pagal Dievo sumanymą. Veganai, kurie sykiu yra antirūšistai, siekia pakeisti teisių sampratą. Teisė yra grynai žmogiška kategorija. Teises galima suteikti tik subjektui, kuris jų prašo, bet tarkim kiaulė niekada neatbėgs ir jų nepaprašys. Mes galime suteikti tam tikras teises gyvūnui, bet tai nebus prigimtinės gyvūno teisės. Teisės šaltinis – visada žmogus, niekada gyvūnas. Teisė veikia tik santykyje tarp žmonių, kurie abipusiškai įsipareigoja, tačiau to negalima padaryti santykyje su gyvūnu. Tik žmogus surašo ir pasirašo susitarimą, niekada gyvūnas. Pagal Singerio teorijas gyvūnai tampa žmogiški subjektai ir visi gyvūnai (žmogiški ir nežmogiški) tampa žemės piliečiai. Žmogaus būtis perkeliama į gyvūnų būtį. Apie santykį su gyvūnais Katalikų Bažnyčios Katekizme teigiama: Gyvūnus valdyti Dievas patikėjo žmogui, sukurtam pagal savo paveikslą. Tad leistina naudoti gyvūnus maistui ir drabužiams. Galima juos prisijaukinti, kad tarnautų dirbančiam ir besiilsinčiam žmogui. Medicininiai ir moksliniai gyvūnų tyrinėjimai morališkai pateisinami, jeigu neperžengia leistinų ribų ir padeda gydyti žmogų ar gelbėti jo gyvybę (KBK 2417) Be reikalo gyvūnus kankinti arba atimti jiems gyvybę nesuderinama su žmogaus kilnumu. Taip pat nedora dėl jų eikvoti pinigus, kuriuos pirmiausia reikėtų panaudoti žmonių vargui palengvinti. Gyvūnus galima mylėti; tačiau nedera prie jų prisirišti taip, kaip prisirišama prie asmenų. (KBK 2418) Svarbu paneigti įsitikinimą, kad papjauti gyvūną maistui reiškia žudyti. Jei šis įsitikinimas būtų toks, tuomet žmogus būtų laikomas žmogžudžiu, kai tik suvažinėja per kelią bėgusią voverę. Akivaizdu, kad toks radikalus teiginys neturi jokio pagrindo. Nepaisant šiandieninių piktnaudžiavimų, pramoninių ūkių būklė nėra dingstis tapti veganais, nes, kaip parodyta pirmiau, veganizmo įsitikinimai nesuderinami su krikščionybe. Jei krikščioniui rūpi mėsos sveikumas, jis gali arba apskritai valgyti mažiau mėsos, arba pirkti ganyklose augintą mėsą iš ekologinių ūkių. Taip jis paremtų kenčiančius mažus ūkius, kurie yra paskutinė pasipriešinimo industrializuotai visuomenei atrama. Kita vertus, daugelyje vienuolynų mėsa buvo valgoma retai. Šiuo atveju vienuoliai ir vienuolės nebuvo nusistatę prieš mėsos vartojimą. Mėsos atsisakymas simbolizavo kūniškų malonumų atsisakymą ir buvo atliekamas kaip auka, kaip ir kiekvienas pasninkas, kuris iš tiesų patinka Dievui. Krikščionis gali mėgdžioti šį gerą pavyzdį kaip susilaikymo ir atgailos priemonę, tačiau turėtų pagalvoti, ar jam dera visiškai atsisakyti valgyti mėsą ir tikrai nesmerkti tų, kurie ją valgo. Veganizmas šiandien Veganizmas ir vegetarizmas iš mitybos disciplinų, kurių imtasi dėl moralinės naudos ar naudos sveikatai, tapo savarankiškomis religijomis. Kaip Bažnyčia turi liturginį kalendorių su šventėmis, taip ir veganiški / vegetariški susirinkimai. Šiuose susirinkimuose dažnai atliekami ritualai, kaip antai, palaiminimai ir „gyvūnų draugų“ paminėjimai. Krikščionys Velykas švenčia kaip liturginių metų kulminaciją, o daugelio veganų ir vegetarų gyvenimo „dvasinis“ centras yra Žemės diena. Toks veganizmas tam tikra prasme yra grįžimas prie pagonybės su jos „į žemę orientuotu“ dvasingumu. Daugumą „veganiško dvasingumo“ galima apibrėžti kaip New Age dvasingumą. Egzistuoja net veganų šventikai. Viena tokių Maple Rudynski, kuri jau beveik 20 metų veda „Žemės ritualus“. Maple savo pagonybę apibūdino kaip atsigręžimą į religiją, kuri atsirado dar iki jos protėvių atsivertimo į krikščionybę. Žeme paremtas dvasingumas – tai idiliškas rojus, kuriame žmonės, gyvūnai ir aplinka taikiai sugyveno iki monoteistinių religijų, ypač krikščionybės, atsiradimo. Šiame į Žemę orientuotame dvasingume aplinka išstumia Švenčiausiąją Trejybę, o gyvūnai prilyginami žmonėms. 
Veganizmo ir vegetarizmo populiarumas rodo transcendencijos alkį. Kalbama apie tai, kad gyvenimas vėl taptų prasmingas. Yra veganizmo šalininkų, kurie mielai išgirstų Gerąją Naujieną. Realus Viešpaties buvimas Eucharistijoje parodo galutinę transcendenciją, kurios jie ieško, kaip sakė mūsų Viešpats: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 35). diak. Lukas Skroblas |
