Visi šventieji: atitikti giliausią Bažnyčios pašaukimą
Visų šventųjų iškilmė siekia atgaivinti mumyse šventųjų bendravimo tikrovę. Šventųjų kultas, jei gerai suprantamas, turėtų vesti į šį bendravimą, kurį ypatingu būdu išgyvename Bažnyčios liturgijoje. Vakarų Bažnyčioje šventųjų bendravimas žymi žemiškosios ir dangiškosios Bažnyčios vienybę, kurią gerai nusako Vatikano II Susirinkimo dogmatinė konstitucija apie Bažnyčią Lumen Gentium (LG 49-51).
Pirmiausia joje teigiama, kad Bažnyčioje esti trys būviai: „Kai Viešpats ateis savo didybėje, o drauge su juo ir visi angelai (plg. Mt 25, 31), sunaikinus mirtį, visa bus jam pajungta (plg. 1 Kor 15, 26–27). O kol tai neįvyko, vieni jo mokinių keliauja žemėje, kiti yra baigę šį gyvenimą ir skaistinami, o treti džiaugiasi garbe, regėdami „patį Dievą, triasmenį ir vieną, aiškiai tokį, koks jis yra“ (LG 49). Tačiau šie būviai tarpusavyje bendrauja: „Tačiau visi, nors skirtingu laipsniu ir būdu, esame tos pačios Dievo bei artimo meilės dalininkai ir giedame tą pačią garbės giesmę savo Dievui. Juk visi, kurie yra Kristaus, turėdami jo Dvasią, suauga į vieną Bažnyčią ir jame susyja vienas su kitu (plg. Ef 4, 16). Taigi keliaujančiųjų vienybė su broliais, kurie užmigo Kristaus ramybėje, jokiu būdu nenutrūksta, bet, kaip Bažnyčia visada tikėjo, net sustiprėja, dalijantis dvasinėmis gėrybėmis“ (LG 49). Ką žemėje gyvenantiems duoda tie, kurie jau yra dangaus gyventojai? „Juk dangaus gyventojai, glaudžiai vienydamiesi su Kristumi, tvirčiau stiprina visos Bažnyčios šventumą, kilnina kultą, kuriuo ji žemėje garbina Dievą, ir įvairiopai padeda jai plėtotis (plg. 1 Kor 12–27). Priimtieji į tėvynę ir esantieji pas Viešpatį (plg. 2 Kor 5, 8) per jį, su juo ir jame nesiliauja Tėvą už mus meldę, aukodami nuopelnus, kurių įgijo žemėje, padedami vieno Dievo ir žmonių tarpininko, Kristaus Jėzaus (plg. 1 Tim 2, 5), visame kame tarnaudami Viešpačiui ir savo kūne papildydami trūkstamas Kristaus kančias dėl jo Kūno, tai yra Bažnyčios (plg. Kol 1, 24). Šitaip jų broliškas rūpinimasis daug padeda mums, silpniesiems“ (LG 49). Ir kitur teigiama: „Gyvenimas tų, kurie ištikimai sekė Kristumi, mums yra naujas akstinas ieškoti būsimosios buveinės (plg. Žyd 13, 14 ir 11, 10) ir drauge nurodo saugiausią kelią, kuriuo kiekvienas pagal savo padėtį ir sąlygas, nepaisydami šio pasaulio nepastovumų, galime pasiekti tobulą vienybę su Kristumi, arba šventumą“ (LG 50). „Tačiau dangaus gyventojų atminimą gerbiame ne vien dėl jų pavyzdžio, bet dar labiau dėl to, kad jiems reiškiama broliška meilė stiprintų Dvasioje visos Bažnyčios vienybę (plg. Ef 4, 1–6). Mat kaip krikščioniškas žemės keleivių bendravimas mus labiau suartina su Kristumi, taip artimas ryšys su šventaisiais mus su juo sujungia“ (LG 50). Kuo Bažnyčia visuomet tikėjo ir ko prašė? „Bažnyčia visuomet tikėjo, kad Kristaus apaštalai ir kankiniai, savo pralietu krauju įvykdę aukščiausią tikėjimo ir meilės liudijimą, yra itin glaudžiai sujungti su mumis Kristuje, su ypatingu jautrumu juos gerbė drauge su palaimintąja Mergele Marija bei šventaisiais angelais ir meldė jų užtarimo bei pagalbos“ (LG 50). „Tad mums dera didžiai mylėti šiuos Jėzaus Kristaus draugus ir paveldėjimo dalininkus, kurie drauge yra mūsų broliai ir iškilūs geradariai, dėkoti už juos Dievui ir „nuolankiai į juos kreiptis, šaukiantis jų maldų, paramos bei pagalbos, kai norime išprašyti Dievo malonių per jo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, vienatinį Atpirkėją ir Išganytoją“ (LG 50). Kada ir kur galime ypatingu būdu išgyventi šventųjų bendrystę? Mūsų vienybė su dangaus Bažnyčia kilniausiu būdu įgyvendinama, kuomet, ypač per šventąją liturgiją, kurioje sakramentų ženklais mus veikia Šventoji Dvasia [...] kur aukštiname vieną Dievą trijuose asmenyse [...] kai, aukodami eucharistinę auką, mes glaudžiausiu būdu įsijungiame į dangaus Bažnyčios kultą..“ (LG 50). Kokia galutinė šio šventimo išdava ir tikslas? „Mes visi, būdami Dievo vaikai ir sudarydami vieną šeimą Kristuje (plg. Žyd 3, 6), tarpusavio meile ir drauge pačiu Švenčiausiosios Trejybės garbinimu bendraudami tarpusavyje, atitinkame giliausiąjį Bažnyčios pašaukimą ir dalyvaujame galutinės garbės liturgijoje, iš anksto ja gėrėdamiesi“ (LG 51). Tad Visų Šventųjų iškilmės liturginis šventimas suprastinas kaip Kristaus mistinio Kūno šventė, įtraukianti ne tik tuos, kurie jau regi patį Dievą, bet ir tuos, kurie dar keliauja šioje žemėje. Šitaip, ypatingu būdu išgyvename žemiškosios ir dangiškosios Bažnyčios vienybę, išgyvename ryšį su dangaus gyventojais, kurie mus užtaria, stiprina mūsų abipusę vienybę ir yra mums pavyzdys bei ženklas, kad šventumas žemėje įmanomas. Likdami bendrystėje su jais, atitinkame giliausiąjį Bažnyčios pašaukimą. Diak. Lukas Skroblas |
