Nuo tada, kai Helovinas masiškai atkeliavo į Europos žemyną, vyksta diskusijos tarp „už“ ir „prieš“. Vieni Heloviną pristato kaip geraširdišką karnavalą, kiti pabrėžia jo nesveiką ir žalingą pobūdį. Pateikiame keletą minčių buvusio aukšto rango šėtono kunigo, kuris buvo stebuklingai išgelbėtas. Tai Džonas Ramiresas (John Ramirez), tarptautiniu mastu žinomas evangelistas, rašytojas ir itin laukiamas kalbėtojas, kuris jau daugiau nei 16 metų moko viso pasaulio tikinčiuosius, kaip nugalėti priešą.
Pirmiausia jis pateikia Šėtono bažnyčios įkūrėjo Antono Lavėjaus (Anton LaVey) džiugų sveikinimą: „Džiaugiuosi, kad krikščionys tėvai bent vieną naktį per metus leidžia savo vaikams garbinti velnią. Sveiki atvykę į Heloviną“.
Autorius atkreipia dėmesį į žmonių religinės nuovokos stoką: „Mes gabūs skubėti ir pagerbti velnią įvairiausiais būdais. Helovine nematome nieko blogo, nes manome, kad tai smagu. Dažome veidus, dėvime nekaltus kostiumus, puošiame savo duris - net bažnyčios Helovinui papuošia savo įėjimus moliūgais. Manome, kad dėl to, jog neatliekame jokių demoniškų ritualų ar žmonių aukojimų, esame saugioje žemėje“.
Tačiau kas tuo metu vyksta? „Bet ar žinote, kad vos tik apsirengsite, nesvarbu, ar nusidažysite, ar apsivilksite kostiumą, priešas taps jūsų savininku? Nes taip elgdamiesi perleidote savo legalias teises ir paskyrėte save ir savo vaikus velnio šventei švęsti. Jūs ką tik sudarėte sutartį su priešu ir jau dabar dvasiškai aukojate savo vaikus persirenginėdami ir keisdami jų tapatybę“.
Raganų pasaulyje tai svarbiausia naktis metuose: „Mums, kaip velnio garbintojams, Helovinas buvo labai ypatingas ir mes nekantriai laukėme jo šventimo, nes žinojome, kokias pasekmes ir kokią tamsią galią slepia ši naktis. Raganų pasaulyje ji labai skiriasi nuo visų kitų naktų. Tai būtų tas pats, kas man šiandien paklausti tikinčiųjų: „Kiek jums svarbus Didysis penktadienis ir Prisikėlimo sekmadienis?“. Helovinas turi tiek daug svorio ir svarbos tiems, kurie gyvena tamsioje pusėje“.
Ramirezas toliau liudija apie savo patirtį: „Prisimenu dienas prieš Heloviną, kai mes, velnio garbintojai, turėjome demonų pasaulio nurodymus, ką reikia daryti, ir žinojome, kad naktis bus ilga. Miegojau visą dieną, kad būčiau pailsėjęs ir pasiruošęs vidurnaktį, kad galėčiau iki pat ryto skleisti pragarą pasaulyje“.
Jis stipriai pabrėžia, kad Helovinas netapatintinas su visų šventųjų švente: „Daugelis švenčiančių Heloviną švenčia jį iki lapkričio 1 d., kuri taip pat vadinama [...] Visų šventųjų diena, tačiau jame nėra nieko švento - tai demoniška“ [...] „Mane stebina, kaip pasaulis priima šią šventę, nes Visų šventųjų dienos pavadinimas yra apgaulingas. Mūsų sąmonėje susidaro vaizdas, kad ji atrodo šventa, tačiau joje nėra nieko nekalto. Ši šventė praktikuojama visoje Pietų ir Centrinėje Amerikoje, tolimuose pasaulio kraštuose ir net Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ispanų kultūroje ji vadinama Día de Muertos, o mirusiuosius jie pagerbia per ritualus ir apeigas ir net lankydami kapines. Ši šventė neturi nieko švento ir nieko bendro su šventaisiais“ [...] Biblijoje, kai Viešpats tikinčiuosius vadina šventaisiais, šis terminas reiškia, kad esame pašventinti Jėzaus Kristaus krauju ir atbaigti kryžiaus darbu. Esame paskirti geriems darbams, kad šlovintume Dievą“.
Galiausiai Džonas Ramiresas iškelia esminę tikrovę žmogaus gyvenime – būti išgelbėtiems per Jėzų Kristų. „Kadangi skelbiu Evangeliją, Visų šventųjų dieną norėčiau panaudoti tam, kad atkeršyčiau velniui ir švęsčiau savo ir savo šeimos bei artimųjų išgelbėjimą. Naudočiau ją kaip evangelizacinę progą savo bažnyčioje, kad į ją susirinktų neišgelbėti žmonės ir išgirstų liudijimus apie Dievo gerumą ir apie tai, kaip Jis gali perkeisti ir jų gyvenimus. Tą vakarą Jėzaus vardu velniui sudraskyčiau akis, nes būtų išgelbėta daugybė sielų“. Diak. Lukas Skroblas
