Šv. Faustinos maldos už skaistyklos sielas patirtis
1935 metais, padiktuodamas Šv. Faustinai devyndienį Dievo Gailestingumui, Viešpats Jėzus jai pasakė:
Šiandien atvesk man sielas, kurios yra skaistyklos kalėjime ir panardink jas į mano gailestingumo bedugnę, tegul mano kraujo srovės atvėsins jų karštį. Visas šias sielas aš labai myliu, jos atsilygina mano teisingumui; tu gali suteikti joms palengvėjimą. Imk iš mano (64) Bažnyčios lobyno visus atlaidus ir aukok už jas... O, jei tik žinotum jų kančią, nuolat už jas aukotum dvasinę išmaldą ir mokėtum jų skolas mano teisingumui. Šiek tiek anksčiau, į šventosios klausimą Jėzui už ką melstis, Viešpats jai suteikė ypatingas patirtis, kurios augino jos bendrystę su skaistyklos sielomis: 20 (…) Tuo metu paklausiau Viešpaties Jėzaus: Už ką dar turiu melstis? Jėzus man atsakė, kad šiąnakt leis man sužinoti, už ką turiu melstis. Išvydau Angelą Sargą, kuris man liepė eiti paskui jį. Vieną akimirką atsidūriau ūkanotoje vietoje, pilnoje ugnies, o joje visa daugybė kenčiančių sielų. Tos sielos labai karštai meldžiasi, tačiau neturi iš to jokios naudos, tik mes galime joms padėti. Liepsnos, kurios jas degino, manęs nelietė. Mano Angelas Sargas nė akimirkai nuo manęs nesitraukė. Ir paklausiau tų sielų, kokia yra didžiausia jų kančia? Ir vienu balsu jos atsakė, kad didžiausia jų kančia yra Dievo ilgesys. Mačiau Dievo Motiną, lankančią sielas skaistykloje. Sielos Mariją vadina "Jūrų žvaigžde". Ji atneša joms atvėsį. Norėjau ilgiau su jomis kalbėti, bet mano Angelas Sargas davė man ženklą išeiti. Išėjome už šio kenčiančio kalėjimo durų. [Išgirdau vidinį balsą], kuris pasakė: Mano gailestingumas to nenori, bet teisingumas liepia. Nuo tos akimirkos artimiau bendrauju su kenčiančiomis sielomis. 58 + Kartą naktį atėjo pas mane viena mūsų sesuo, kuri mirė prieš du mėnesius. Tai buvo pirmojo choro sesuo. Išvydau ją baisios būsenos. Visa liepsnose, veidas skausmingai iškreiptas. Tai truko trumpą akimirką ir išnyko. Šiurpas pervėrė mano sielą, nes nežinodama, kur ji kenčia, ar skaistykloje, ar pragare, vis dėlto padvigubinau savo maldas už ją. Kitą naktį ji vėl atėjo, bet išvydau ją bar baisesnės būsenos, baisesnėse liepsnose, veide išryškėjo neviltis. Mane labai nustebino, kad po visų už ją paaukotų maldų išvydau ją dar baisesnės būsenos, ir paklausiau: Ar tau nė kiek nepadėjo mano maldos? - Ji man atsakė, kad mano maldos jai nė kiek nepadėjo ir nė kiek nepadės. - Paklausiau: Ar tau nepadėjo ir visos Vienuolijos už tave paaukotos maldos? - Man atsakė, kad ne. Tos maldos buvo naudingos kitoms sieloms. - Ir atsakiau jai: Jei mano maldos seseriai nė kiek nepadeda, tai prašau nebeateiti. Ir iškart pradingo. Tačiau nepalioviau melstis. Po kurio laiko vėl naktį pas mane atėjo, bet jau kitokios būsenos. Ji jau nebuvo liepsnose kaip anksčiau, o jos veidas švytėjo, akyse spindėjo džiaugsmas, ir pasakė man, kad tikrai myliu artimą, kad daug kitų sielų pasinaudojo mano maldomis, bei ragino mane nepaliauti [melstis] už skaistykloje kenčiančias sielas, ir pasakė man, kad ji jau nebeilgai pasiliks skaistykloje. Vis dėlto keisti yra Dievo sprendimai. 19 Iškilmingą savo įžadų dieną, šventoji meldėsi vienu iš savo trijų prašymų: “Jėzau, prašau Tave už sielas, kurioms labiausiai reikia maldos. Prašau Tave už mirštančiuosius, būk jiems gailestingas. Taip pat prašau Tave, Jėzau, visų sielų išlaisvinimo iš skaistyklos”. Vieną akimirką, kai užėjau penkių minučių adoracijai ir meldžiausi už vieną sielą, supratau, kad ne visada mūsų maldas Dievas priima už tas sielas, už kurias mes meldžiamės, bet skiria už kitas sielas, ir neatnešame palengvinimo jų [kančioms], kokias [jos] kenčia skaistyklos ugnyje; tačiau mūsų malda nepražūva. 692 + O Jėzau, suprantu, kad Tavo gailestingumas yra nesuvokiamas, todėl maldauju Tave, padaryk mano širdį tokią didelę, kad joje tilptų visų Žemės rutulyje gyvenančių sielų poreikiai. O Jėzau, mano meilė siekia toliau nei šis pasaulis, iki skaistyklojekenčiančių sielų, ir joms noriu teikti gailestingumą per atlaidų maldas. Dievo gailestingumas yra niekada neišmatuojamas ir neišsemiamas, kaip yra neišmatuojamas pats Dievas. Nors pasitelkčiau net stipriausius žodžius šiam Dievo gailestingumui išsakyti, niekis visa tai, palyginti su tikrove, koks Jis yra. O Jėzau, padaryk mano širdį jautrią kiekvienam mano artimų kūno ar sielos kentėjimui. O mano Jėzau, žinau, kad Tu elgiesi su mumis taip, kaip mes elgiamės su artimu. 1185 9 VII 1937. Vakare pas mane atėjo viena iš mirusių seserų ir prašė manęs vienos dienos pasninko ir kad visas tos dienos pratybas aukočiau už ją. Atsakiau, kad gerai. 1186 Kitą dieną išpat ryto suformulavau intenciją, kad viskas už šią seserį. Per šv. Mišias akimirką išgyvenau jos kančią, sieloje pajutau tokį didelį Dievo alkį, jog man atrodė, kad mirštu trokšdama su Juo susijungti. Tai truko trumpą akimirką, bet supratau, kas yra šis sielų ilgesys skaistykloje. 1227 Gailestingiausias Jėzau, kuris pats sakei, kad nori gailestingumo, štai atvedu į Tavo gailestingiausios Širdies buveinę skaistyklos sielas - sielas, kurias Tu labai myli, bet kurios privalo atlyginti Tavo gailestingumui - tegul vandens ir kraujo srovės, kurios ištryško iš Tavo Širdies, užgesina skaistyklos ugnies liepsnas, kad ir ten būtų garbinamas Tavo gailestingumas. 1556 Kai minutei užėjau į koplyčią, Viešpats leido man pažinti, kad tarp išrinktųjų sielų yra ypač išrinktos, kurias kviečia į aukštesnį šventumą, į ypatingą vienybę su savimi Tai serafiniškos sielos, iš kurių Dievas trokšta, kad mylėtų Jį labiau negu kitos sielos; nors visos gyvena vienuolyne, tačiau šios didesnės meilės kartais pageidauja iš pavienių sielų. Tokia siela supranta šį kvietimą, nes Dievas leidžia jai tai pažinti vidujai, tačiau gali juo sekti, bet gali ir nesekti; nuo sielos priklauso, ar ji bus ištikima šiam Šventosios Dvasios kvietimui, ar priešinsis šiai Šventajai Dvasiai. Tačiau pažinau, kad yra vieta skaistykloje, kur sielos atsilygins Dievui už tokius nusižengimus, tai baisiausia kančia iš visų kančių. Dievo ypač apdovanota siela išsiskirs visur, tiek danguje, tiek skaistykloje, tiek ir pragare. Danguje iš kitų sielų išsiskirs didesne garbe, šviesa ir gilesniu Dievo pažinimu; skaistykloje – didesniu skausmu, nes geriau pažįsta, labiau trokšta Dievo; pragare - kentės labiau už kitas sielas, nes geriau žino, ką prarado; ši išskirtinės Dievo meilės žymė joje neišsitrina. 1723 Kai naktį pas mane atėjo vienos merginos siela, leido man pajusti savo buvimą, duodama man suprasti, jog jai reikia mano maldos. Pasimeldžiau minutę, bet jos dvasia nuo manęs nesitraukė. Tada tariau mintyse - jei esi nuo gerosios dvasios, palik mane ramybėje, o rytojaus atlaidai bus už tave. Tą pačią akimirką ši dvasia paliko mano kambarį; supratau, kad yra skaistykloje. 1738 Viešpats man pasakė: Dažnai įženk į skaistyklą, nes ten tavęs reikia. O mano Jėzau, suprantu šių žodžių, kuriuos man sakai, prasmę, bet leisk iš pradžių įžengti į Tavo gailestingumo lobyną. Šaltinis: Šv. ses. M. Faustina Kovalska. Dienoraštis: Dievo gailestingumas mano sieloje, Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014. Parengė ses. Teresė |
