Visų Šventųjų iškilmė: trumpa istorija
Kai kuriose Bažnyčiose atskirus kankinius liturgiškai imta minėti nuo II a. pab, tačiau visus kankinius viena švente pradėta švęsti Rytuose tik nuo IV a. pab. skirtingomis datomis pagal bendruomenes. Konstantinopolio liturgijoje Jonas Auksaburnis, vienoje iš homilijų giria „visus kankinius, kentėjusius visoje žemėje“, kuriuos Bažnyčia mini „septintą dieną po Sekminių iškilmių“.[1] Iš šv. Efremo himnų žinoma, kad Edesoje panašus liturginis šventimas sukviesdavo tikinčiuosius gegužės 13 dieną[2], o Sirijoje, 411 metų kalendorius, visus kankinius minėdavo penktadienį po šv. Velykų[3]. Šių skirtingų datų pasirinkimas rodo, kad buvo siekiama susieti kankinius su Kristaus pergale ir Šventosios Dvasios išliejimu.
Šią tradiciją perėmė Vakarai. Pats seniausias Romos lekcionaras (dar vadinamas Würzburgo lekcionaru), atspindintis VI a. liturginius papročius, mini dvejopą šventųjų kankinių minėjimą: pirmasis švęstas pirmąjį sekmadienį po Sekminių, o antrasis – penktadienį po Velykų iškilmės[4]. Vėliau, veikiausia Grigaliaus Didžiojo iniciatyva (590 – 604), viršų paėmė gegužės 13 diena. Sekančiais amžiais, kai kurios Vakarų Bažnyčios viena švente pradėjo švęsti visus šventuosius, nes nuo IV a. pab. prie šventųjų kankinių pamažu buvo priskiriama ir šventieji išpažinėjai, jau garbinti individualiu kultu. Ši iškilmė susieta su Romos senosios Panteono šventyklos dedikacija. Pradžioje šventykla buvo pašvęsta visiems romėnų dievams, o VII a. pr. pop. Bonifacas IV (608 – 615) ją dedikavo Mergelei Marijai, visiems kankiniams ir išpažinėjams. Todėl Panteono dedikacijos metinės tapo visų šventųjų iškilmė, minėta gegužės 13 d., o nuo 835 m. visų ši diena jau imta švęsti lapkričio 1 dieną[5]. Nėra tiksliai aišku, kodėl pasirinkta būtent ši diena. Manoma, kad, stovinti liturginių metų ciklo pabaigoje, eschatologinėje perspektyvoje ji veikiausiai pasirodė kaip tinkamas laikas apimti visus šventusius, pavieniui minimus metų eigoje[6]. Šią datą mini šv. Bedos Garbingojo (673 – 735) homilija, (bet greičiausiai ji priskirtina Alkuinui († 804)), pavadinta in solemnitate omnium sanctorium (visų šventųjų iškilmė), o paskelbta in capite Kalendarium Novembrium(Lapkričio 1 d.).[7] Ši data pasklinda karolingų laiku Anglijoje, Galijoje ir Germanijoje. Roma ilgą laiką saugojo gegužės 13 dieną, o lapkričio 1 dienos datą ji priėmė tik X/XI a., kai atsivėrė galikaniškųjų liturgijos formų įtakai. Nuo šio laiko visų šventųjų iškilmė greitai sklido po visą lotyniškąją krikščioniją. Daugelis krikščioniškųjų bendruomenių jau nuo ankstyvųjų amžių prie šventųjų minėjimo prijungdavo ir mirusius tikinčiuosius, kurie, tuoj pat po mirties, dar nėra susijungę su šventaisiais. Tačiau tikrasis vėlinių šventės įkūrėjas yra Kliuni (Cluny) benediktinių vienuolyno abatas šv. Odilonas (994 – 1048), parodęs gilų šių dviejų minėjimų panašumą. Šv. Odilonas įsteigė šį minėjimą, kad visų šventųjų šventė išsaugotų savo tapatumą ir netaptų mirusiųjų diena. Visų mirusiųjų liturginė šventė yra mirusiųjų atminimo ir sykiu jų užtarimo diena. Mirusieji yra atmenami ir už juos meldžiamasi. Dėl „šventųjų bendrystės“, kuri yra gyvenimo tarp gyvųjų ir mirusiųjų bendrystė, gyvųjų malda už mirusiuosius gali padėti šiems apsivalyti ir būti pilnai su Dievu. Mat Kristuje, kuris mirė ir prisikėlė, egzistuoja abipusis solidarumo ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Dėka didelio Kliuni vienuolyno autoriteto, vėlinių diena greitai įsitvirtino visoje lotyniškos krikščionijos erdvėje. Diak. Lukas Skroblas [1] PG 50, col. 705 – 712. [2] Šv. Efremas, Carmina Nisibena, 6, 30, CSCO 218, p. 27. [3] Nilles, Kalendarium manuale utriusque ecclesiaem I, p. 314; II, p. 643. [4] Plg. Morin, Le plus anciens comes de l’Eglise romaine, dans Revue bénédictine, 27, 1910, p. 41 – 58. [5] Plg. R. Le Gall, art. Toussant, in Dictionnaire de liturgie, p. 245 [6] L. Pietri, art. Les origines de la fête de la Toussant, in La communion des Saints, (coll. Les quatre fleuves 25 – 26), p. 60. [7] Patrologie latina, (PL) 94, col. 452. |
