​Šv. Antanas Didysis: „Aš esu Kristaus tarnas“

Pateikiame keliatą ištraukų iš Atanazo Aleksandriečio knygos „Antano gyvenimas", Palendriai, 2016. 

Taigi, taip jam pasitraukus į nuošalę ir nutarus kurį laiką nei pačiam kur nors eiti, nei kitus priimti, pas jį (Antaną) atėjo toks karininkas Martinianas ir ėmė jį trukdyti. Mat jo dukrą kankino demonas. Jis ilgai beldė į duris, prašydamas Antaną išeiti ir pasimelsti Dievui už vaiką, bet Antanas nesutiko jam atidaryti, tik pasilenkęs iš viršaus tarė: „Žmogau, kodėl tu manęs šaukiesi? Aš esu toks pats žmogus kaip tu. Jeigu tu tiki Kristų, kuriam aš tarnauju, eik sau ir melsk Dievą, kaip tiki, ir taip bus.“ Šis tuoj pat patikėjo, kreipėsi į Kristų ir nuėjo savo keliu, o demonas buvo išvarytas iš jo dukros. Viešpats, kuris yra pasakęs: Prašykite ir jums bus duota, per Antaną padarė dar daug kitų dalykų. Mat daugybei ligonių pakakdavo tik miegoti lauke, kadangi jis neatidarydavo durų, ir dėl savo tikėjimo bei nuoširdžios maldos būdavo apvalomi. (Psl. 122)

Užtat velnias, kaip psalmėje sako Dovydas, stebėjo Antaną ir griežė ant jo dantimis. O Antaną guodė Išganytojas ir jis nepatyrė jokios žalos nuo įvairių velnio apgaulių ir kėslų. Jam naktį budint, velnias pasiuntė ant jo laukinius žvėris ir beveik visos tos dykumos hienos išlindo iš savo urvų ir jį apsupo, o jis buvo pačiame viduryje. Kiekviena iš jų šiepė dantis ir taikėsi įkąsti, o Antanas, suvokęs Priešo taktiką, joms visoms pasakė: „Jeigu jums yra duota galia prieš mane, aš esu pasirengęs būti jūsų suėstas, bet jeigu jus sukurstė demonai, negaiškit laiko ir nešdinkitės iš čia, nes aš esu Kristaus tarnas.“ Vos tik Antanas pasakė šiuos žodžius, jos pabėgo, nuvytos žodžiais tarsi bizūnu. (Psl. 126)

Vėliau, po kelių dienų, jam dirbant (nes jam rūpėjo ir plušėti), kažkas sustojo prie durų ir patraukė už virvės, kurią jis naudojo darbui: jis pynė pintines ir jas atiduodavo lankytojams mainais už tai, ką jam atnešdavo. Pakilęs iš vietos jis pamatė žvėrį: jis buvo panašus į žmogų nuo galvos iki šlaunų, o jo kojos ir pėdos buvo kaip asilo. Antanas tik persižegnojo ir tarė: „Aš esu Kristaus tarnas. Jeigu esi pasiųstas prieš mane, štai aš čia.“ O žvėris drauge su savo demonais taip spruko, kad iš greičio parkrito ir nudvėsė. Žvėries mirtis buvo demonų kritimas. Jie visaip nėrėsi iš kailio, kad išvarytų Antaną iš dykumos, bet veltui. (Psl. 127)

Nuotrauka: https://www.franciscan
                                                                                                         Parengė diak. Lukas Skroblas