Sugrįžti į švarų Kristaus žvilgsnį
Motina Bažnyčia įveda savo vaikus į advento laiką, kuriame vyrauja santūrus džiaugsmas dėl Išganytojo artumo, net jei šis artumas vis dar pridengtas. Tačiau jame glūdi ir atgailos aspektas, pabrėžiamas violetine liturginių drabužių spalva, ypač atsiskleidžiantis Eucharistijos šventimo maldose, kuriose Viešpaties prašoma malonės tinkamai pasiruošti švęsti istorinį Jėzaus gimimą. „Duok, visagali Dieve, savo tikintiesiems ryžto teisiais darbais pasitikti ateinantį Kristų ir, jo rankos vedamiems, pasiekti dangaus karalystę“ (Pradžios malda, I advento sekmadienis). Vienas iš pasirengimo aspektų gali būti sutelktas į regą.
Nūdienos žmogui daug ko trūksta, tačiau jam tikrai netrūksta ir niekada nebetrūks vaizdinių. Norint tuo įsitikinti, užtenka išeiti į gatvę, į didmeninės prekybos parduotuvę arba tiesiog įsijungti internetą. Viso pasaulio vaizdiniai plūsta kasdien prieš akis, pateikdami vis naujų įspūdžių, neretai labai šiurpių ir skandina žmogų, beveik nepalikdami galimybės rinktis. Kasdienis srautas patrauklių reginių žmogui daro įtaką galbūt daugiau, nei jis mano. Antai, Seneka, kalbėdamas apie gladiatorių kautynes, pasakė: „Niekas taip nežaloja žmogaus, kaip reginiai“ (7 laišk. Lucilijui). Jis taip pat patars: „Išmokyk akis nebesižvalgyti […] Kiekvieną dalyką tobulą padaro tik nuolatinė priežiūra ir atkaklios pastangos […] Išminčius visą laiką galvoja, koks jo gyvenimas, o ne kiek jo likę“ (60 laišk. Lucilijui). Visa, kas aplinkui žiba ir mirksi, greitai atsispindi paties žmogaus žvilgsnyje. Prasideda taip vadinamas „vidinis valkatavimas“, išsiblaškymas, gyvenimas paviršiuje, nenustygstamai ieškant niekuomet nepasotinamų naujovių, to, kas dar nepamatyta. Kartu vengiama pripažinti, kad vaizdiniai pasotinti iki galo nepajėgia, priešingai, besaikis jų ieškojimas pasišaukia nepaaiškinamos tuštumos jausmą ir nusiminimą. Taip yra galbūt dėl to, kad kūno ir širdies akis jungia slėpiningas ryšys. Todėl Kristus sako: „Kūno žiburys yra akis, todėl jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jei tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje“ (Mt 6, 22). Šv. Evangelistas Jonas pasakys dar radikaliau: „visa, kas yra pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė“ (1 Jn 2,16). Vadinasi, šalia nešvarių, netyrų vaizdinių egzistuoja ir nešvarus, geidžiantis žvilgsnis, kylantis šįkart iš širdies ir besimaitinantis netyrais vaizdiniais. Tai žvilgsnis, kuris siekia valdyti, dominuoti, išnaudoti, pasisotinti be atsakomybės, be įsipareigojimo, be meilės. Todėl, kaip atrasti sveiką akį, kad viskas taptų iš naujo šviesu? Suprantama, kad tikėjimas neprašo gyventi užmerktomis akimis, jis neprašo niekinti pasaulio ir jame esančių vaizdinių. Jis prašo veikiau tam tikro pasninko akims negatyvių vaizdinių atžvilgiu. Yra negatyvių vaizdinių, nuo kurių akis reikia nugręžti ryžtingai, tačiau dažniausiai svarbu ne žūtbūt išvengti reginio, bet jo neieškoti laisva valia, o į pamatytą nelaikyti įsmeigus akių. Galima matyti, bet nežiūrėti. Be abejo, visa ši pastanga turi būti lydima Šventosios Dvasios, nes dažnas patiria, kokį narkotinį poveikį gali įgauti pats įprotis ir kaip sunku pačiam žmogui iš jo išsilaisvinti. Advento laikas yra tinkamas metas sužadinti savyje intensyvesnį troškimą apsivalyti, stipriau ir dažniau šauktis Šventosios Dvasios, konkrečiai ir laisvai gręžtis nuo visko, kas nėra pagal Dievą, dar daugiau, gręžti akis į Dievą ir „žiūrėti į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų“ (Žyd 12, 2). Todėl dažnai ko gero yra svarbu ne tiesiog kovoti su negatyviais vaizdiniais, juos nuolat stumiant šalin ar tarsi jų nematant (ir paprastai pralaimint), bet veikiau pabėgti iš mūšio lauko ir bėgti į Kristų. O bėgti į Kristų – tai, gyvenant vaizdų apsuptyje, labai konkrečiai žvelgti į jo veidą. Žvelgti ir kontempliuoti Kristaus veidą ypač tinka turint prieš save ir ilgai žvelgiant į Kristaus ikoną. Mažą ikoną galima turėti su savimi, ant savo stalo, darbovietėje, žodžiu, lengvai akims pasiekiamoje vietoje. Ikonos nėra tiesiog nuotraukos. Jos leidžia matyti daugiau ir toliau to, ką galima nufotografuoti. Iš pirmo žvilgsnio nemalonios ir nedaug pasakančios, jos reikalauja tam tikro nusigalėjimo, nes jose svarbūs kaip tik ne veido bruožai, bet naujas, tolimesnis, pranokstantis jusles regėjimas. Į šį naują regėjimą veda Šventoji Dvasia taip, kad galima pakartoti šv. Atanazo žodžius: „Apsvaigę nuo Dvasios, geriame Kristų“. Pop. Benediktas XVI pasakys, kad paveikslas turi būti vidinės kontempliacijos, tikėjimo kupino susitikimo su nauja Prisikėlusiojo tikrove vaisius ir vėl vesti į vidinį regėjimą, maldingą susitikimą su Viešpačiu. Žvelgti ir kontempliuoti Kristų galima ir adoracijos metu. Pasilikimas prieš eucharistinį Kristaus Kūną įneša šviesos paties žmogaus kūnui. Akis valoma, kūne tampa šviesiau. Toks nuolatinis žvilgsnio kreipimas į Kristaus veidą turėtų mokyti jo paties žvilgsnio į visus dalykus. Net paskendus vidinių ir išorinių vaizdinių sraute, galima sugrįžti į švarų Kristaus žvilgsnį, ieškoti Šventosios Dvasios pėdsakų visur ir išlikti nepajudinamam, tarsi regint Neregimąjį (plg. Žyd 11, 27). Augustino malda („Pokalbiai su savimi“ I, 5) „Dabar tik tave vieną myliu. Tave vieną seku, Tavęs vieno ieškau, Tau vienam esu pasirengęs tarnauti, nes vienas teisingai viešpatauji; noriu paklusti tavo teisei. Prašau paliepti ir įsakyti, ką tik nori, bet išgydyti ir atverti mano ausis, kuriomis galėčiau girdėti Tavo žodžius, išgydyti ir atverti mano akis, kuriomis galėčiau matyti Tavo ženklus. Išvyk iš manęs proto aptemimą, kad pažinčiau Tave. Pasakyk, kur turėčiau žiūrėti, kad regėčiau Tave, ir, tikiu, padarysiu visa, ką liepsi. Meldžiu pasiimti atgal savo bėglį, gailestingiausiasis Viešpatie. Jau pakankamai pakėliau bausmių, pakankamai tarnavau Tavo priešams, kuriuos laikai pamynęs po savo kojomis, pakankamai buvau pajuoktas įvairių apgavysčių. Pasiimk mane, bėgantį nuo jų, mane, savo tarną, nes ir jie mane, svetimą, pasiėmė, kuomet bėgau nuo Tavęs. Žinau, kad turiu pas Tave grįžti. Tebūnie atidarytos Tavo durys man, beldžiančiam, paaiškink man, kokiu keliu pas Tave grįžtama. Neturiu nieko, tik valią, nežinau nieko, tik tai, kad, kas keičiasi ir yra dūlu, turi būti atmesta, o kas tikra ir amžina – ieškoma. Darau šitai, Tėve, nes tik šitai žinau. Bet iš kur pas Tave ateinama, nežinau“. Nuotraukos šaltinis https://www. Diak. Lukas Skroblas |